istorija « WordPress.com Tag Feed

Zimske olimpijske igre, Sarajevo 1984. - 2010.

vslokar — Mon, 25 Aug 2008 20:33:48 +0000

izvor:bhdani

Imamovic Emir

Zimske olimpijske igre, Sarajevo 1984 - 2010

Bojan Križaj - protiv, Sanela Sijerčić - za

U petak će na svečanom mimohodu takmičara učesnika Zimskih olimpijskih igara u Salt Lake Cityju biti i Bosanci.

Ukupno dvojica. Sa tribina će ih gledati znatno brojnija delegacija Sarajeva, bivšeg olimpijskog grada čije vlasti i dio sportskih radnika vjeruje da je moguće još jedno čudo u Bosni. I datum za njega je predviđen - februar 2010. Samo, želje i mogućnosti se baš i ne poklapaju: lohotna država, dva Sarajeva, uništena borilišta, ozbiljni konkurenti, siromašno i sumnjičavo stanovništvo, potraga za Osamom bin Ladenom na obalama Jablaničkog jezera… Sa druge strane, tu je puna podrška onih koji planine ophode noću. S pjesmom na usnama

“Bog je visoko, a Tito duboko.” (Đermano Ćićo Senjanović: Luminova pošta) Od dvojice ključnih likova koji su, prvi i tijelom i još više i kasnije duhom, a drugi “naredbom” snijegu da krene padati u zadnjem trenutku, pomogli da Sarajevo 1984. organizira Zimske olimpijske igre i to učini zbilja vrhunski, na polovicu se sigurno ne može računati. Josip Broz Tito sada je još samo svijetao lik iz prošlosti, a Svevišnji sigurno ima pametnijeg posla od ubjeđivanja svijeta da Sarajevo još jednom može prirediti čudo u Bosni.

Uostalom, bezobrazno je od Stvoritelja očekivati da Međunarodnom olimpijskom komitetu objasni kako će Bosna i Hercegovina do 2010. biti sigurna zemlja i da informacija o terorističkom kampu na obalama Jablaničkog jezera u kojem je možda boravio i Osama bin Laden, objavljena u danu kada su MOK-u stizala imena kandidata od nacionalnih komiteta (4. februar 2002), ima veze s istinom koliko i Bosanci sa zimskim sportovima. (U Salt Lake City, tek da ne bude iznenađenja tokom TV prenosa otvaranja 19. ZOI osmog februara, pojavit će se dva predstavnika ove države!)

Zimski olimpijski autoput Ima BiH još dug spisak nedostataka, ali niti jedan se ne čini ozbiljnim većini članova Odbora za kandidaturu grada Sarajeva za ZOI 2010. I skoro svim članovima Izvršnog odbora. Istina, 1978, kada je objavljeno da će glavni grad Socijalističke Republike Bosne i Hercegovine ugostiti skijaše, skakače, klizače i ostale, Sarajevo je imalo jednu sportsku dvoranu i ne baš savremen ski centar na Jahorini. No, tada je iza kandidature stajala funkcionirajuća država s priličnim međunarodnim ugledom. Sada, 2002, tu su dva ski centra, uništena bob staza, rasturene skakaonice, klizališta bez leda, dva entiteta, 15 policija i općina Trnovo, koja bi radije sama gazdovala Bjelašnicom nego trpjela da se po toj planini dijele medalje s pet krugova… I svježe sjećanje na 11. septembar, datum masovnog prepoznavanja terorista i početak ere čelične sigurnosti, bezbroj puta veće nego što je država BiH može priuštiti barem svojim građanima.

Tu je još nešto: Olimpijske igre su skupa zabava. Prije 18 godina bilo je manje sportova i manje takmičara, pola je države bilo spremno raditi džaba, tada je više ljudi primalo platu nego što ih danas gleda Dnevnik FTV-a, pa je zarada na kraju iznosila samo 12 miliona dolara!? Igre u Salt Lake Cityju koštat će oko milijardu i po dolara, što je cifra koju BiH može dobiti samo na donatorskoj konferenciji. Pod uslovom da su pomagači dobre volje.

Nema to, svakako, puno veze sa samim finansiranjem i kandidature i takmičenja, ali ima sa masovnim prihvatanjem ideje reprize 1984. Tada su rijetki bili spremni gunđati zbog minimalnih odbitaka, a danas se pesimisti i skeptici razlikuju po tome što prvi vjeruju kako nas od 1992. prati zla sreća bez izgleda da će biti bolje, dok potonji pitaju: “Zašto bih podržao nešto tako skupo od čega ja neću imati nikakve koristi i što ću još i ja morati platiti?”

Ahmed Karabegović: “Ako se ne zalažemo da dobijemo Igre, ostajemo u statusu quo, a ako se zalažemo, otvaramo mladom svijetu perspektivu”

“Troškove olimpijade nikako ne bi mogli sami iznijeti Sarajevo i BiH. Vjerujte da se marketingom troškovi mogu pokriti tako da niti jednog poreskog obveznika u Sarajevu to ne košta niti jednu marku. Naravno, troškovi su daleko veći nego 1984, olimpijska porodica se proširila, ali vjerujem da bi se to moglo isfinansirati. Uostalom, svijet je nama, građanima Sarajeva i Bosancima i Hercegovcima, pomalo i dužan zato što nisu, a mogli su zaustaviti rat“, kaže Vlado Raguž, član Izvršnog odbora kandidature.

Za sada, kandidatura i nije koštala porezne obveznike. Većinu troškova snosili su ili će snositi trojica domaćih biznismena, od kojih jedan ima više nego sumnjivo porijeklo kapitala: Faruk Širbegović iz Gračanice, Tomislav Antunović iz Brčkog i Gavrilo Bobar iz Bijeljine. Oni, prema riječima Faruka Širbegovića, plaćaju put dijelu delegacije Sarajeva u Salt Lake City i snosit će troškove apliciranja od 100.000 dolara, koje, ukoliko MOK procijeni kako ima i ljepših mjesta za Igre od Sarajeva i Srpskog Sarajeva, neće dobiti nazad.

“Možda igre sada i izgledaju kao utopija. Jaka strana Sarajeva jeste olimpijada 1984, čija je organizacija bila savršena. S druge strane, međunarodna zajednica je dužna podržati Sarajevo na osnovu onoga što se dešavalo u bližoj prošlosti i mislim da je dodjela olimpijade logičan potez koji će uslijediti kad-tad. Sve drugo u ovoj priči je naša slabost, što predstavlja istovremeno i veliki izazov. Domaćinstvo Igara bilo bi, uz izgradnju autoputa, jedan od najvećih i najvažnijih projekata u državi koji bi sa sobom donio i povećanje broja radnih mjesta. Sarajevo također već ima sportsku infrastrukturu i sjajnu osnovu za nadogradnju. Naravno, cijeli proces mora imati apsolutnu političku podršku, kako bismo 31. maj i ispunjenje aplikacije MOK-a dočekali spremni i sa profesionalnim pristupom i ideji i njenoj realizaciji“, izjavio je za Dane, pred odlazak u Ameriku, gračanički graditelj Faruk Širbegović.

Bolje nego 1978. No, šta će biti ako Sarajevo dobije olimpijadu i ko će tada plaćati? I, prije toga: je li priča o povratku u 1984. ubleha skupine ljudi među kojima neki imaju hiperprodukciju nevjerovatnih ideja (gradonačelnik Hamamdžić, predsjednik IO kandidature, predložio je, naprimjer, i da se kipovi Bude sa sjevera Afganistana prebace u BiH), drugi uživaju u lijepom i nimalo teškom poslu zvučnog imena, treći skupljaju putne naloge, a ostatak nešto zbilja i radi?

Uopćeni odgovori većine uključenih u kandidaturu, puni šuplje priče o duhi i snazi, volji i želji, spremnosti i hrabrosti, gradu feniksu i planinama ljepoticama, uglavnom na drugo pitanje kažu - da! No, kada se počne razgovarati o detaljima, pogotovo ako je sagovornik neko sa iskustvom prošlih Igara, ono da polako blijedi.

“Ne mislim da nama treba da se daju Igre kao vid sućuti. Zalaganje za dobijanje Igara 2010. godine predstavlja vrlo snažan privredni zahvat i vrlo profitabilan poduhvat. Mi danas imamo mnogo više nego 1978. kad smo se kandidovali; naše ideje je mnogo lakše realizirati nego što je to bilo 1984: obnavljaju se svi hoteli, aerodrom je i bolji i opremljniji nego što je bio, i, što je naročito važno, nudimo na jednom malom, zgusnutom prostoru više nego što iko drugi od naših protukandidata može da ponudi. Često se govori o problemima koje naše društvo ima. Ako ne bude olimpijade, ništa se neće promijeniti, ali ako dobijemo Igre, sve one privredne grane koje će ih pratiti će se pokrenuti. Primjera radi, mi smo izgradili 2.650 stanova za prošlu olimpijadu, sad bismo trebali izgraditi 7.500. Možete misliti koliko bi tu bilo posla za projektante i za proizvođače. Ako se ne zalažemo da dobijemo Igre, ostajemo u statusu quo, a ako se zalažemo, otvaramo mladom svijetu perspektivu“, kaže Ahmed Karabegović, predsjednik Olimpijskog komiteta BiH i generalni sekretar Organizacionog komiteta XIV ZOI.

Troškovnik nove sarajevske olimpijade još uvijek ne postoji. Za sada se zna da bi trećinu pokrila prodaja prava TV prenosa, ostatak marketing Igara. Samo, do toga treba doći. Ne 2010, do koje zaista i Bosna ima vremena da se stabilizuje, već puno prije: do drugog jula 2003. U Pragu će tog dana biti izabran domaćin ZOI, pa Sarajevu tako ostaje manje od dvije godine da popravi sve što nije od Daytona a nema veze sa fasadama i krovovima.

Enes Terzić: “Mi se zanosimo ako mislimo da MOK nema informacija o stanju u našem sportu”

Te je činjenice, kada je o našim sagovornicima riječ, izgleda najviše svjestan Enes Terzić, direktor firme ZOI 84, i predsjednik Klizačkog saveza BiH. Prema njegovim riječima, materijalni momenat u cijeloj priči jeste bitan, ali manje nego politička stabilnost zemlje i jedinstvo njenih sportskih asocijacija. “Ovakav slijed događaja i pojedinačni interesi koji koče funkcionirajuće ujedinjenje bh. sporta mogu biti prilična smetnja kandidaturi već u preliminarnim razgovorima. Mi se zanosimo ako mislimo da MOK nema informacija o stanju u našem sportu. Činjenica da želimo biti domaćini zimske olimpijade a na takvo takmičenje šaljemo dvojicu sportista, dovoljno govori. Kandidatura ne dopušta improvizaciju i traži apsolutnu garanciju da državni aparat može provesti sigurnosne mjere na cijelom svom teritoriju. Mi to nemamo. Kao što nemamo pravilan pristup u još jednom segmentu: moramo što više mladih uključiti u ovaj posao.”

Balkanski sindrom Problem sa idejom o ponovnom organizovanju olimpijade u Sarajevu nije u njenoj nagloj pojavi, ali jeste u nedorađenosti i još više pojavama potpunog diletantizma kao rezultata namjere da sve nasilu učini ozbiljnim. Još u februaru 1992. pokojni Branko Mikulić, prvi čovjek Igara 1984. i dr. Aziz Hadžihasanović, potpredsjednik Izvršnog odbora XIV ZOI, napravili su plan olimpijskog preporoda Sarajeva. Za obilježavanje desetogodišnjice prvih Igara, 1994, Enes Terzić je prvi put javno iznio svoja razmišljanja o ponovnom domaćinstvu. Sredinom 90-ih on i Ahmed Karabegović napravili su i neke studije oštećenja objekata, da bi kasnije o Sarajevu 2010. razgovarali i sa ključnim ljudima Međunarodnog olimpijskog komiteta. No, tek prošle godine priča o kandidaturi je institucionalizirana - bio je to posljednji potez, pored ostalih, i bivšeg predsjednika Olimpijskog komiteta BiH Bogića Bogićevića.

I zbilja - nešto se pomaklo: otvoreni su uredi za kandidaturu, zaduženi ljudi za razne poslove, u mrežu nad mrežama uveden je i web site kandidature… Sve bi moglo izgledati i jako ozbiljno, samo da se tome ne teži nasilu: da se prijateljima kandidature ne proglašavaju folk zvijezde tipa Sanele Sijerčić, čijim se plitkim razmišljanjima suprotstavljaju ozbiljne i pesimistične riječi jednog od najvećih balkanskih skijaša ikada - Slovenca Bojana Križaja; ili da se uglednim marketinškim agencijama ne šalju dopisi na bosanskom jeziku; pa i da se politička podrška Igrama ne ilustruje pozivanjem na Mirka Šarovića; da prvi čovjek Srpskog Sarajeva Predrag Lasica ne ide u Ameriku - ‘nako, da se na odgovore na osnovna pitanja o kandidaturi ne čeka kao na amandmane na svete knjige…

Oni su za, a mi?

Podrška kandidaturi poznatih sportista i umjetnika (dio spiska objavljenog na internet siteu kandidature www.sarajevo-2010.ba)

Ante Josipović, osvajač zlatne medalje u boksu na Ljetnim olimpijskim igrama u Los Angelesu 1984: Vjerujem da Sarajevo može dobiti Igre 2010. godine. Naravno, treba puno raditi i iskoristiti sve naše resurse, i ljudske ali i one koje nam je priroda podarila. Mislim, također, da osvajači olimpijskih medalja na proteklim olimpijadama trebaju biti uključeni u ovaj projekat. Jer, zasigurno mogu pomoći da Sarajevo bude domaćin još jednih Olimpijskih igara.

Zlatan Arnautović, također osvajač olimpijske medalje: Mislim da je to sjajna ideja. Jer, Sarajevo je jednom pokazalo i svijetu i tadašnjoj Jugoslaviji da može napraviti jako dobre Igre. Siguran sam da će Sarajevo dobiti ove Igre. Ukoliko mogu pomoći, uvjek ću biti tu, za Sarajevo i za BiH.

Abas Arslanagić, član rukometne reprezentacije Jugoslavije koja je na Olimpijskim igrama u Münchenu osvojila zlatnu medalju: Uopće ne sumnjam da će Sarajevo dobiti Zimske olimpijske igre 2010. godine. Ne vidim nekog ko ima bolje preduslove za organizaciju jednog ovako velikog natjecanja. Sarajevo je pobjednik u svakoj pa i ovoj utrci.

Sanela Sijerčić, pjevačica: Mislim da je ideja super i da uopće ne treba postavljati pitanje treba li nam olimpijada i hoće li od nje građani Sarajeva i BiH imati koristi. Dovoljno je sjetiti se 1984. godine.

Snežana Babić, pjevačica: U Sarajevu imam jako puno prijatelja i uvijek sam taj grad osjećala kao svoj. Ideja o ponovnoj kandidaturi je odlična i zaista bi mi bilo drago da Sarajevo ponovo dobije šansu da organizira Olimpijske igre.

Haris Džinović, pjevač: Mislim da je ponovna kandidatura pun pogodak. Vrijeme je da se trgnemo i krenemo naprijed. Ako mogu pomoći, stojim na raspolaganju mom gradu.

Branka Sovrlić, pjevačica: Svim srcem želim da Sarajevo ponovno dobije šansu da organizira Olimpijske igre. Dobitak je to za našu zemlju u svakom pogledu. Ukoliko organizatorima bude potrebna moja pomoć, bit ću na raspolaganju.

Romana Panić, pjevačica: Zaista me raduje vijest da je Sarajevo smoglo snage da se ponovo kandidira za Olimpijske igre. Vjerujem da možemo dobiti ove Igre, jer nakon užasnog rata Sarajevo se diglo iz pepela i postalo ponovo grad prepoznatljiv po svom duhu. Dobijemo li Olimpijske igre, Sarajevo će, kao i cijela zemlja, znatno brže krenuti putem prosperiteta.

Duško Bajević, trener: Mislim da je ekonomska i politička situacija u cijeloj BiH dosta teška. Mi smo jako mlada država i pred nama je period dokazivanja. Jednom smo cijelom svijetu pokazali da znamo kako napraviti dobre Igre. Vjerujem da možemo i trebamo dobiti šansu da organiziramo Zimske olimpijske igre 2010. godine.

Ana Mirjana Račanović, Miss BiH: Ne sjećam se proteklih Igara iz 1984. godine, ali one žive u sjećanjima mojih roditelja kao jedan prelijep događaj. Voljela bih da moja zemlja i naš glavni grad ponovo budu domaćini jedne takve manifestacije. Raduje me ako mogu pomoći na bilo koji način.

Hasan Salihamdžić, nogometaš: Kandidatura za još jedne Olimpijske igre je jako dobra stvar. Nadam se da će Sarajevo, uprkos sadašnjoj situaciji u BiH, pobijediti druge gradove kandidate. U svakom slučaju, treba pokušati, i ako dobijemo olimpijadu, to će biti ogroman poticaj da mladi ostanu u zemlji i da se vrate oni koji su otišli. Na moju pomoć u bilo kom pogledu možete računati.

Mehmed Baždarević, bivši nogometaš: Raduje me što je moj grad kandidat za Zimske olimpijske igre 2010. godine. Jer, za protekle me vežu zaista lijepa sjećanja. Siguran sam da je to odlična prilika da krenemo naprijed. U svakom slučaju, ukoliko organizatori ocijene da je to potrebno, imat će svu moju pomoć.

Dino Merlin, muzičar: Ideja je sjajna. Ali ne trebamo se nadati previše ukoliko ne promijenimo svoj način razmišljanja za 180 stepeni. Dakle, želimo li ući u utrku s velikim gradovima, onda se moramo ozbiljno prihvati tog posla. Trenutno, Olimpijske igre predstavljaju mnogo više od sporta i zato u svakom segmentu društva mora postojati ogromna želja i ozbiljnost u poslu oko dobijanja licence za organizaciju. Mi imamo najljepša skijališta u Evropi. To moramo iskoristiti i u periodu prije, tokom i nakon Olimpijskih igara. Samo u tom slučaju i uz ogromnu želju i ozbiljnost možemo krenuti u posao kandidature i organizacije Igara.

Bojan Križaj, bivši skijaš: Drago mi je da je grad za koji me vežu zaista lijepe uspomene ponovno kandidat za jedne Olimpijske igre. No, ja sam realist i nisam siguran koliko bilo koja država s ovih prostora može uraditi da dobije Igre. Prije svega mislim na još nedefinisane poglede novog rukovodstva MOK-a na Olimpijske igre. Nisu sigurni žele li da to bude biznis ili sport. Stoga je jako teško odlučiti na koju kartu igrati.

Vahid Halilhodžić, trener: Ovo je jako dobra vijest. Drago mi je što je Sarajevo kandidat za Olimpijske igre. Svakako da gradovi poput Sarajeva i Mostara zaslužuju da im se da šansa da naprave velika natjecanja. Mislim da u ovaj posao treba uključiti sve ljude koji mogu pomoći. Ja sam tu. Svakako, jako bitan segment pored onog sportskog u organizaciji Zimskih olimpijskih igara jeste razvoj turizma i privrede.

Halid Bešlić, pjevač: To je odlična stvar. Sada to izgleda kao naučna fantastika, ali vjerujem da će to vrlo brzo postati realnost. Sarajevo i BiH imaju velike šanse za dobijanje Igara. Jer, imamo iskustvo i objekte, i ukoliko Evropa i svijet shvate da je njihova moralna obaveza pomoći ovoj zemlji, onda je Sarajevo zasigurno domaćin Olimpijskih igara 2010. godine.

Sarajevski konkurenti

Pored Sarajeva, na adresu MOK-a stigla su i imena ostalih gradova kandidata. Tu su Andora (Andora), Jaca (Španija), Harbin (Kina), Salzburg (Austrija), Vancouver (Kanada), Bern (Švicarska) i Kangwoon (Koreja).

Kalendar nadanja

3. septembar 2001.
Međunarodni olimpijski komitet treba da pošalje cirkularno pismo nacionalnim olimpijskim komitetima u kojim ih poziva da dostave ime grada kandidata.

4. februar 2002.
Nacionalni olimpijski komiteti treba da obavijeste MOK o imenu grada kandidata.

31. maj 2002.
Gradovi kandidati treba da ispune upitnik MOK-a (MOK će odrediti koji kandidati to treba da urade).

august 2002.
Pregled upitnika od strane stručnih lica i objavljivanje gradova kandidata od strane Izvršnog odbora MOK-a koji će biti dostavljen Sjednici MOK-a za izbor gradova kandidata.

septembar 2002. - januar 2003.
Priprema Evidencija o kandidaturi od strane gradova kandidata.

10. januar 2003.
Prijem Evidencije o kandidaturi u MOK-u.

10. januar - 14. februar 2003.
Analiza Evidencija o kandidaturi od strane MOK-a.

14. februar - 14. mart 2003.
Posjeta gradovima kandidatima MOK-ove Komisije za ocjenjivanje.

2. maj 2003.
Izvještaj Komisije za ocjenjivanje. Izvršni odbor MOK-a treba da dostavi objavu gradova kandidata na zasjedanju MOK-a vezano za izbor.

2. juli 2003.
Izbor grada domaćina na zasjedanju MOK-a, Prag.

"Dobrodosli u Sarajevo '84." 3. dio

vslokar — Sun, 10 Aug 2008 20:21:54 +0000

Sarajevo grad sporta

sa-41 42-a sa-43 sa-44 sa-45 sa-46 sa-47

sa-48 sa-49 sa-50 sa-51 sa-52 sa-53 sa-54

sa-55 sa-56 sa-57 sa-58 sa-59 sa-60

"Dobrodosli u Sarajevo '84." 2. DIO

vslokar — Sat, 09 Aug 2008 14:46:25 +0000

Maskota Igara

sa-21b sa-22 sa-23 sa-24b sa-25b sa-26b sa-27 sa-281

sa-28b2 sa-30 sa-311 sa-32b sa-33 sa-34b sa-35b sa-361

sa-37 sa-38 sa-39b sa-40

"Dobrodosli u Sarajevo '84." - I dio

vslokar — Tue, 05 Aug 2008 17:58:39 +0000

Prilog jacanju Olimpijskog pokreta

sa-2

sa-2a sa-2b sa-3 sa-5 sa-6b sa-7 sa-8 sa-9 sa-10

sa-11 sa-12 sa-13 sa-14b sa-15 sa-16b sa-17 sa-18b sa-19 sa-20b2

Dobrodosli u Sarajevo '84.

vslokar — Sun, 03 Aug 2008 15:52:56 +0000

Postovani citaoci,

Evo jedne knjige-brosure koju bi vrijedilo imati a mi je imamo u PDF formatu, tako da je mozete, ukoliko se za to odlucite, kopirati samo za sebe.

Izdavac knjige “Dobrodosli u Sarajevo ’84.” je Organizacioni komitet XIV Zimskih Olimpijskih Igara Sarajevo 1984., stampana je u 20.000 primjeraka 1981.godine I to na Engleskom, Francuskom, Njemackom I Srpsko-hrvatskom jeziku sto vam omogucava da je ponudite na citanje I svojim prijateljima sirom svijeta. Sadrzaj knige “Dobro dosli u Sarajevo”, predstavio nas je znatizeljnoj publici, zeljnoj informacija o prvoj socijalistickoj zemlji organizatoru Zimskih Olimpijskih Igara.

Ovo je treca knjiga na temu ZOI ’84. I razvoja smucarskog sporta u Bih, koju objavljujemo na www.bihski.com a nakon nje cemo objaviti knjigu o razvoju smucarstva I smucarskog kluba “Romanija” – Pale.

Zelja nam je da objavimo I knjigu “Smucarski korjeni”, koja je izdata 1984., izdavac Smucarski savez Bosne I Hercegovine,autori Branko Tomic I Boro Radosavljevic. ukoliko uspijemo da je nabavimo , te nam je u tome potrebna i vasa pomoc.

S postovanjem,

Vlatko Slokar, prof.

"Tragom smucarske staze", autor Boro Radosavljevic 24. dio-Kraj !

vslokar — Sat, 02 Aug 2008 04:11:34 +0000

Dzavid Husic-Snijega i sunca; Jar Bjern-Pismo iz Norveske; Dosadasnji predsjednici Kluba; Izvori; Boro Radosavljevic-Biljeska o autoru

2322 2323 2324 23261 2327 2328 2329 2330 2331

Postovani citaoci, ovim smo ispunili plan objavljivanja dvije knjige posvecene 55.godisnjici i 60.godisnjici Sarajevskog smucarskog Kluba (Smucarskog Kluba "Sarajevo").Naredna knjiga koja ce biti objavljena na ovom blogu je posvecena razvoju Smucarskog kluba "Romanija"-Pale.

50.godina smucanja na Palama

Knjigu "Olimpijski korijeni"-autora Branka Tomica i Bore Radosavljevica, koju je 1984.godine izdao Smucarski savez Bosne i Hercegovine, nemamo te je neizvjesno da li ce i ona biti objavljena.Ukoliko neko od vas ima mogucnost da je nabavi, molimo ga da nam se javi.

Pozdrav svima,

Vlatko Slokar

Sutartis, atnešusi nusivylimą

Aras Lukšas — Fri, 01 Aug 2008 19:18:35 +0000

1920 metų liepos 12 dieną pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis nepateisino atsikūrusios mūsų valstybės vilčių.

„Neik su velniu obuoliauti, nes liksi ir be obuolių, ir be kraitelės“ - sako lietuvių patarlė. Vargu ar jaunos Lietuvos valstybės politikai, derėdamiesi su bolševikine Rusija, galėjo atsižvelgti į šią išmintį. Maža to, pasirašydama sutartį su Rusija, Lietuva norom nenorom prisidėjo prie bolševikų puoselėjamų pasaulinės revoliucijos planų įgyvendinimo ir brangiai sumokėjo už slaptuosius šios sutarties protokolus, nukreiptus prieš kaimyninę Lenkiją.

Nuo kovų prie derybų

Sėkmingai paklupdę ant kelių Rusiją, bolševikai neslėpė ketinimų eiti kur kas toliau. „Rusija užkariauta, o dabar atėjo laikas pačiupinėti Europą durtuvu”, - sakė Rusijos bolševikų lyderis Vladimiras Leninas. Iš tiesų, baigiantis I pasauliniam karui paskui besitraukiančius vokiečius į vakarus slinko „pasaulinės revoliucijos“ nešėjų ordos. Vienas iš jų kelyje buvo buvo 1918 metų vasario 16 dieną nepriklausomybę paskelbusi Lietuva.

Kita vertus, į Lietuvą dairėsi ir tautinio išsivadavimo bangos nešama Lenkija, taip pat puoselėjo planus įtraukti Lietuvą į savo valstybės sudėtį. Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis tuomet vadovavosi idėja suvienyti iki trečiojo Žečpospolitos padalijimo turėtas teritorijas. Vakarų šalys į tokius lenkų planus žiūrėjo kur kas palankiau, nei į nepriklausomos Lietuvos idėją: jų politikams vieninga ir didelė Lenkija atrodė esanti kur kas tinkamesnė atsvara bolševizmo plitimui Europoje.

Iš tiesų, tuo metu lenkai aktyviai kovojo su besiveržiančiais į Europą bolševikais, o tai sudarė palankias sąlygas išvyti juos ir iš Lietuvos. Po permainingų kovų, bolševikai, kuriuos kituose frontuose spaudė lenkai ir latviai, buvo pradėti stumti iš mūsų šalies teritorijos. 1919 metų rugpjūčio 22 dieną vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, pradėjo paskutiniąją operaciją, siekdamas išstumti raudonuosius už Dauguvos. Jau po 8 dienų Raudonoji armija buvo priversta persikelti į šiaurinį Dauguvos krantą, o 1920 sausį, lenkams ir latviams užėmus Daugpilį, lietuviai su bolševikais fronto nebeturėjo.

Norėdamas žūtbūt sutrumpinti fronto liniją, V. Leninas ėmėsi ieškoti kontaktų su Baltijos šalių vyriausybėmis, leisdamas suprasti, kad Rusija pasirengusi pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių suverenumą. Bolševikai aiškiai suprato, kad pagrindinė kliūtis revoliucijos eksportui ir rimčiausia grėsmė jos pačios teritorijai yra Lenkija.

1920 metų balandžio pradžioje, Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 dieną jungtinei lenkų ir petliūrininkų kariuomenei užėmus Kijevą, buvo paskelbta Ukrainos nepriklausomybė. Bolševikai per Baltarusiją dar mėgino pulti Varšuvą, tačiau ir čia patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Tai buvo paskutinis taškas kelyje į nepriklausomos Lenkijos valstybės paskelbimą.

Netesėti pažadai

Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, po daugiau nei pusmetį trukusių diplomatinių kontaktų, prasidėjo 1920 metų gegužės 7 dieną. Šių derybų rezultatas buvo 1920 metų liepos 12 dieną pasirašyta taikos sutartis, kuria Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi. Rusija taip pat įsipareigojo grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius ir kapitalus o kaip karo nuostoliams atlyginti pažadėjo 100 tūkst. hektarų miško ir tris milijonus aukso rublių. Kiek anksčiau pasirašytu susitarimu į Lietuvą turėjo būti sugrąžinti ir carinės Rusijos tremtiniai.

Nors istorijos vadovėliuose ir enciklopedijose teigiama, kad liepos 12-osios sutartis sudarė Lietuvai prielaidas mėginti įtvirtinti šalies valstybingumą etninėse lietuvių teritorijose, realiai to padaryti nepavyko. Lietuva niekuomet taip ir neatgavo dalies sutartyje numatytų teritorijų, nekalbant jau apie Maskvos pažadus sumokėti reparacijas mišku ar sugrąžinti išvogtas istorines bei kultūros vertybes. Bolševikams pavyko pergudrauti nepatyrusius Lietuvos derybininkus ir įkišti į sutartį punktą, numatanti grąžinti tiek, „kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti.“

Vilniumi džiaugėsi neilgai

Neišsprendė ši sutartis ir Vilniaus klausimo, nes Antantės blokas sostinę Lietuvai pripažino tik žodžiais. 1920 metų liepos15 dieną Lietuvos kariuomenė įžygiavusi į lenkų paliktą Vilnių, ten rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį Po to, kai Lietuvos steigiamasis Seimas rugpjūtį ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sutartį, Raudonoji armija paliko Vilnių, bet ne Vilniaus kraštą. Taip Lietuvos vyriausybė sumokėjo už slaptąjį sutarties su bolševikais priedą, kuriuo Lietuva buvo įsipareigojusi praleisti Sovietų Rusijos kariuomenę pro Lydą, Ašmeną ir Gardiną karui su Lenkija.

Liepos 12-osios sutartyje nieko nebuvo pasakyta ir apie Lietuvos sieną su Lenkija – dėl to buvo palikta susitarti pačioms atkurtosioms valstybėms. 1920 m. spalio 7 dieną Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 dieną. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Tačiau sutarties įsigaliojimo išvakarėse lenkų generolas Liucjanas Želigovskis inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, ir įkūrė čia Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuvos valstybė prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Vilniaus klausimas nuodijo abiejų šalių tarpusavio santykius iki pat II pasaulinio karo, o šią nesantaiką nuolat kurstė ir savo tikslams išnaudojo bolševikinė Rusija.

Kita vertus, tiek Lietuva, tiek Lenkija, nepaisant pastarosios politikų deklaruotų ambicingų planų sujungti Juodąją ir Baltijos jūras, nebuvo pasirengusios suvienyti buvusios bendros valstybės teritorijas. Liepos 12-osios sutartis liudija, kad tokie planai Lietuvos kūrėjų visiškai nedomino. Metais vėliau Rygoje sutartį su Rusija sudariusi Lenkija taip pat išsižadėjo didelės dalies teritorijų, kurias, Lenino vyriausybė buvo pasiruošusi perduoti. Nei naujajai Lietuvai, nei Lenkijai, neatitekusiose buvusios LKD teritorijose milijonai ten gyvenusių lenkų, baltarusių ir ukrainiečių buvo pasmerkti sovietinių represijų siaubui, badui ir mirčiai.

"Veidas", 2007-07-12 Nr. 28

Rugpjūčio 3-oji: nuolankumo kaina

Aras Lukšas — Fri, 01 Aug 2008 18:48:36 +0000

1940 metų rugpjūčio 3 dieną Lietuva palaidojo paskutines nepriklausomybės viltis. Tokia buvo mūsų baimės, išdavysčių ir net paprasčiausio kvailumo kaina.

„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.“ Šie jau Sovietų okupuotos, bet dar galutinai neprarytos Lietuvos laikinojo prezidento žodžiai palaidojo paskutines viltis, jog šaliai pavyks išsaugoti bent jau nepriklausomybės iliuziją. 1940 metų liepos 30 dieną traukiniu iš Kauno į Maskvą išvažiavo kompanija vežusi SSRS Aukščiausiai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį.

Net ir šiandien 1940 metų rugpjūčio 3-osios šešėlis tebetemdo mūsų gyvenimą. Būtent „savanorišku prašymu“ iki šiol remiasi Rusija, atkakliai atsisakanti kalbėti apie Lietuvos okupaciją ir jos padarytą žalą. Būtent todėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiomis dienomis leidžia sau ciniškai pavadinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis „Pabaltijo karine apygarda“. Tuo tarpu dviem „Stalino saulės“ prašytojams - Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai Vilniuje iki šiol stovi paminklai. Pasak sovietinio poeto, tai buvo „liaudies pergalės diena“. Kaip gi ji išaušo? Kaip anuomet gimė šis nelemtas „prašymas“ ir kas tikrieji jo autoriai?

Rinkimams aritmetikos nereikėjo

Oficialiai sprendimą prašytis į SSRS sudėtį priėmė 1940-ųjų liepos 21-ąją dieną susirinkęs vadinamasis Liaudies Seimas. Reikia pastebėti, jog „Seimas“ išties buvo „išrinktas“ labai greitai.

Po birželio 14-15 naktį sovietų pateikto ultimatumo, kurį priėmęs prezidentas Antanas Smetona kartu su Krašto apsaugos ministru pabėgo į Vokietiją, į Lietuvą plūstelėjo ir sovietinė kariuomenė, ir politiniai instruktoriai Pastariesiems vadovavęs SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas kaip mat privertė prezidento pareigas ėjusį ministrą pirmininką Antaną Merkį perduoti valdžią J. Paleckiui.

Šis birželio 17 d. sudarė naują vyriausybę, klusniai vykdžiusi visus Maskvos nurodymus. Liepos 14 dieną buvo paskelbti rinkimai į vadinamąjį Liaudies Seimą.

Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė kai kurių naivių inteligentų viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia kiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir vadovybės likvidavimo planą, tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A. Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo Sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo „išrinkti“ visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduoda daugiau balsų, nei buvo rinkėjų.

Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kuriame Lietuva prašoma priimti ją į SSRS sudėtį „sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Čia ir buvo išrinkti 20 delegatų, turėjusių pristatyti Kremliaus šeimininkams „tautos prašymą“.

Nesigailėjo ir perbėgėlių

Reikia pastebėti, kad šią misiją kai kurie „delegatai“ vykdė su milžinišku entuziazmu. „Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausia dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“, iš SSRS aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis „liaudies poetas“ Liudas Gira.

Iš tiesų, vos patenkinus Lietuvos „prašymą“, prasidėjo galutinė šalies sovietizacija, kurią lydėjo represijos.

Pirmiausia buvo smogta Lietuvos kariuomenei: ginklu nepasipriešinusi okupantams, vėliau ji buvo likviduota neiššovus nė šūvio. Jau rugpjūčio 14 dieną SSRS komunistų partijos Centro komiteto politinis biuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR armijų pertvarkymo”. Lietuvos kariuomenės pagrindu buvo įkurtas teritorinis korpusas, kuriame įvestas karinio komisaro institutas. Korpuso vadas, buvusios Lietuvos kariuomenės generolas Vincas Vitkauskas buvo priverstas pats dalyvauti kariuomenės likvidavimo komisijoje. O jau 1941 metų gegužę Lietuvos pradėti naikinti buvę Lietuvos karininkai. Sovietai nepasigailėjo net tų, kurie sulaužė Lietuvai duotą priesaiką.

Tuo pat metu mėginta sunaikinti ir Lietuvos diplomatinį korpusą. Dar 1940 metų liepos mėnesį prosovietinės vyriausybės užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas atstovybėms Romoje, Vatikane, Berne, Paryžiuje ir Stokholme, tačiau dauguma diplomatų tokiam nurodymui paklusti atsisakė. Liepos 21 dieną Liaudies Seimui nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti.

Keršydami sovietinės Lietuvos vadovai uždraudė nepaklusniesiems diplomatams atvykti į Lietuvą, konfiskavo jų turtą. Daugumą diplomatinių atstovybių sovietams pavyko perimti, nes kai kurios šalys pripažino Lietuvos aneksiją, tačiau 1940 rugsėjo 19–25 dienomis susirinkę Romoje diplomatai konstatavo, kad tebeveikia Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, prie Šventojo Sosto, Buenos Airėse, Berne ir Londone. Tęsė darbą ir šiose šalyse likę konsulatai. JAV ir Vatikane Lietuvos atstovybės išliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais metais. Taigi, diplomatinis korpusas liko vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, išdrįsusi pasipriešinusi sovietinei okupacijai ir aneksijai. Nei nei šalies politikams, nei kariuomenės vadams, nei inteligentams, nei visai visuomenei tam nepakako pilietiškumo ir drąsos.

Suomijos pamokos

Taip praėjus kiek mažiau nei metams nuo Molotovo Ribentropo pakto pasirašymo, kurio slaptaisiais protokolais nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino Europą, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys nuolankiai leido užnerti sau kilpą ant kaklo. Dažnai teigiama, kad nesipriešinimas buvo vienintelis būdas išsaugoti Lietuvoje lietuvius.

Tačiau tuo pačiu Molotovo Ribentropo paktu dvi diktatūros pasidalino ir kitas šalis. Praėjus vos porai mėnesių nuo pakto pasirašymo, Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, kuri pagal slaptuosius protokolus turėjo atitekti Maskvai. Tuomet tačiau ketvirtis milijono suomių sugebėjo sėkmingai pasipriešinti milijoninės sovietų armijos puolimui ir net jį atremti.

Suomių pergalę šiame kare, be abejo lėmė ir geresnė, nei Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir tinkama taktika. Tačiau kur kas svarbiau buvo tai, kad Suomijos politikai, karo vadai ir visa visuomenė neleido sau nė minties, jog galima nesipriešinti agresijai. Tad tuo metu, kai sovietiniai diplomatai jau rezgė ultimatumų Baltijos valstybėms planus, o Raudonosios armijos tankai jau šildė variklius žygiui į mūsų šalį, Helsinkis ir Maskva 1940 metų kovo 12 dieną pasirašė taikos sutartį. Po šio karo Suomija neteko dešimtadalio teritorijos ir beveik 27 tūkstančių vyrų, tačiau išlaikė savo valstybingumą. Mūsų nuolankumo kaina buvo nepalyginamai didesnė.

"Veidas", 2007-08-02 Nr. 31

Suvedžiotas ir pamestas karalius

Aras Lukšas — Fri, 01 Aug 2008 18:19:13 +0000

Lygiai prieš 90 metų Lietuva vos nepasuko konstitucinės monarchijos keliu. Kodėl Lietuvos Taryba nutarė kviesti karūnuotis Vokietijos princą? Ar valstybės vyrai buvo nuoširdžiai įsitikinę jog tokia valdymo forma Lietuvai tinkamiausia, ar tai tebuvo tik diplomatinė gudrybė, kuria norėta apginti tarp dviejų ugnių atsidūrusią trapią šalies nepriklausomybę o galbūt – tiesiog laimėti laiko?

1918 metų liepos 11 dienos Lietuvos Tarybos posėdis baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti Tarybos sprendimu paskelbti šalį monarchija ir pakviesti Wilhelmą II von Urachą užimti Lietuvos karaliaus sostą, iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius. Tokį demaršą jie paaiškino tuo, kad, nutarusi skelbti Lietuvą konstitucine monarchija, Taryba viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas. Po audringų diskusijų prieš tokį tarybos sprendimą balsavo septyni iš dvidešimties tarybos narių. Tačiau nutarimas kviesti į Lietuvą svetimšalį monarchą toli gražu nebuvo perkūnas iš giedro dangaus.

Dar 1917-ųjų gruodį, likus porai mėnesių iki vasario 16-sios akto paskelbimo, Lietuvos Taryba pasiskubino priimti rezoliuciją, kurioje teigta, jog to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tinka konstitucinė monarchija. Tokia tarybos pozicija išliko ir 1918 metų vasario 16-ąją, ir vėliau. Tiesa, nustatyti valstybės valdymo formos Tarybos nariai nesiryžo, palikdami šį sprendimą Steigiamajam Seimui.

Tačiau viešai skelbiamos deklaracijos ne visiškai atspindėjo tikrovę – konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo priimta Tarybos rezoliucija.

1917 metų rudenį iš Šveicarijos į Vokietiją atvyko du lietuvių kunigai: Konstantinas Olšauskas, ir Juozas Purickis, vėliau kooptuotas į Lietuvos Tarybos narius ir tapęs Steigiamojo Seimo deputatu. Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad būtent J. Purickis tapo aktyviausiu monarchijos propaguotoju, tačiau vėliau vengė apie tai net prisiminti.

Taigi, 1917 metų rudenį du lietuvių atstovai susitinka su Vokietijos Reichstago deputatu Katalikų centro partijos nariu Matthiasu Erzbergeriu. Kas paskatino lietuvius pradėti konsultacijas būtent su šiuo politiku? Galbūt tai, kad jis dar 1917 metų liepą griežtai pasisakė prieš tuomet Lietuvą okupavusios Vokietijos teritorines ambicijas ir ragino tartis dėl taikos su Antantės bloku.

Nenuostabu, kad lietuvius M. Erzbergeris priima kur kas palankiau, nei kiti vokiečių politikai Būtent jis pasiūlo savo žemiečio - Viurtenbergo grafo bei Uracho hercogo Wilhelmo von Uracho kandidatūrą į Lietuvos karaliaus sostą.

1918 metų pradžioje su būsimuoju Lietuvos karaliumi buvo prasideda slaptos derybos. Tai, kad jos vyko sparčiai ir sėkmingai liudija faktas, jog jau po trijų mėnesių, 1918 kovą, Uracho hercogas paprašo Viurtenbergo karaliaus sutikimo užimti Lietuvos valdovo sostą. Karalius tam neprieštarauja, tačiau pareiškia, jokios pagalbos kandidatui į monarchus neteiksiąs. Matyt, galutinai apsvarstęs visus 'už“ ir prieš“ tų pačių metų liepos 1-ąją Wilhelmas von Urachas ant Lietuvos Tarybos nutarimą rašo rezoliuciją :„Aš priimu šį Lietuvos karaliaus sosto pasiūlymą sau ir mano vyriškiems įpėdiniams “. Tai reiškė, jog būsimasis monarchas sutinka visomis lietuvių keltomis sąlygomis.

O šios sąlygos labai griežtos: jo valdžią turėjo riboti demokratiškai renkamas parlamentas, Vyriausybės nariais, kitais aukštais pareigūnais ir net savo paties dvariškiais karalius galėjo skirti tik lietuviškai kalbančius šalies piliečius, o savo vaikus leisti tik į lietuvišką mokyklą. Pats karalius be parlamento sutikimo neturėjo teisės ilgiau nei dviem mėnesiams išvykti iš Lietuvos. Kaip matome, vardan sosto ir karūnos vokiečių hercogas buvo pasiryžęs sulietuvėti ir po sėkmingų derybų kaipmat puolė uoliai mokytis lietuvių kalbos ir ragino tai daryti savo šeimą.

Kas paskatino Viurtenbergo hercogą taip beatodairiškai pulti lietuviams į glėbį? Galimas dalykas, kad viena iš priežasčių buvo jo karališkos ambicijos.

Reikia prisiminti, kad Vokietija tuomet jau buvo vieninga Prūsijos dominuojama valstybė, tačiau formaliai joje dar egzistavo keturios karalystės. Būdamas Viurtenbergo karaliaus giminaičiu, W. von Urachas atkakliai, bet nesėkmingai siekė sosto įpėdinio statuso. Galutinai nenusisekusio karaliaus viltis sužlugdė 1918 metų lapkričio revoliucija, nušlavusi Vokietijoje monarchinį valdymą. Tiesa, kalbama, kad pagal motinos liniją Urachas dar galėjo būti antrasis pretendentas į Monako sostą , tačiau hercogas matyt pasirinko paukštį rankoje, o ne briedį girioje. Kita vertus, tokiam jo sprendimui įtakos galėjo turėti ir politinės priežastys – Lietuvoje jis galėjo tikėtis rasti atsvarą Prūsijos dominavimui Vokietijoje.

Tuo tarpu Lietuvai karalius pasitarnavo kaip gerokai sudėtingesnės šachmatų partijos figūra, padėjusi nepatyrusiems mūsų šalies politikams išlaviruoti tarp mūsų šalį okupavusios Vokietijos ir ne mažesnė grėsmę jai kėlusios bolševikinės Rusijos.

Vokietija jau 1918 metų kovo mėnesį buvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau jos imperatorius rėmėsi ne Vasario 16- osios aktu, o 1917 metų gruodžio 11 dienos Lietuvos tarybos pareiškimu, skelbusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą sąjungoje su Vokietija.

Jei ne šis pareiškimas, lietuviams galbūt ir nebūtų tekę šauktis talkon svetimšalio monarcho. Tačiau neužėmusi tokios pozicijos, Lietuva smarkiai rizikavo užplaukti ant seklumos. Nors ir būdama mūsų šalies okupantė, kaizerinė Vokietija tuomet buvo vienintelė jėga, galėjusi padėti mūsų valstybei ištrūkti iš bolševikinės Rusijos orbitos. Kita vertus , 1917-ųjų pabaigoje jau buvo aišku, jog Vokietija karą pralaimi, tad deklaruoti amžiną sąjungą su baigiančia nukraujuoti imperija nebuvo itin rizikingas žingsnis.

Tačiau vokiečiai gruodžio 11 dienos deklaracijos įsikibo kaip priemonės nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, kol nebus pasirašyti sąjungą su Vokietija nustatantys susitarimai. Berlyne tuo metu buvo svarstoma, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija, prijungiant ją prie vienos iš šios imperijos karalysčių: Prūsijos arba Saksonijos. Vokiečiai planavo, kad Lietuva negalės būti atstovaujama Reichstage, savarankiškai vykdyti užsienio, muitų ar finansų politikos, kad čia galios tik Vokietijos įstatymai.

Taigi, išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtenbergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.

Tai, kad ėjimas karaliumi buvo teisingas, liudija isteriška Vokietijos reakcija. Jau liepos 21 dieną laikraštis „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ mėgino paneigti žinią, jog Urachas priėmė Lietuvos pasiūlymą, o Lietuvos Tarybos sprendimas buvo pasmerktas kaip savavališkas aktas. Vokietija šio sprendimo nepripažino, tačiau jos geopolitiniams interesams jis sudavė rimtą smūgį. Beje, vokiečio išrinkimu Lietuvos karaliumi vėliau pasinaudojo ir sovietai, taip mėginę įrodinėti Lietuvos Tarybos kolaboravimą su kaizerinės imperijos okupantais.

Kaltinimų lavina Tarybą užgriuvo ir pačioje Lietuvoje. Visuomenė reiškė nepasitenkinimą tiek dėl paties monarchijos atkūrimo, tiek dėl įgaliojimų viršijimo, nes ankstesniu pačios Tarybos sprendimu karaliaus rinkimo klausimą galėjo spręsti tik Steigiamasis Seimas. Po to, kai liepos pabaigoje Vokietija atsisakė pripažinti Lietuvos Karalystės nepriklausomybę, rimta krizė kilo ir Valstybės Taryboje.

Tuo tarpu nekarūnuotas Mindaugas II tebelaukė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad išrinktasis karalius ne tik neįsikurs jam skirtoje rezidencijoje Vilniaus Verkių rūmuose, bet apskritai nebepasirodys Lietuvoje.

Mums nebereikia

Laikas tuomet buvo ne Uracho, ne Vokietijos vyriausybės ir imperatoriaus, o Lietuvos sąjungininkas. Su kiekviena diena darėsi vis aiškiau, kad Vokietija karą pralaimi. Pagaliau rugsėjį sugniuždyta imperija pasirašo pirmąsias paliaubas su Bulgarija, Vėliau – su Turkija, ir galiausiai lapkritį – su likusiomis Antantės šalimis. Įdomu pastebėti, kad šias paliaubas pasirašyti buvo įgaliotas, ne kas kitas, o tas pats M. Erzbergeris, kadaise rekomendavęs Urachą kaip tinkamiausią pretendentą į Lietuvos karūną.

Tačiau dar iki galutinių paliaubų, spalio 20 dieną Vokietija . faktiškai pripažino 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktą. Karaliaus figūra lentoje tapo nebereikalinga.

Lapkričio 2 dieną Lietuvos Valstybės Taryba sustabdė savo pačios nutarimą išrinkti Viurtenbergo hercogą Lietuvos karaliumi ir šį klausimą paliko spręsti teigiamajam Seimui. Tačiau jau tuomet buvo aišku, kad karūnuoto valdovo Lietuvai nebeprireiks. Juolab, kad beveik tuo pat metu Vokietijoje kilusi Lapkričio revoliucija ištrynė iš Europos žemėlapio dar vieną monarchiją – kaizerinę imperiją.

Nekarūnuotasis valdovas Mindaugas II popieriniu karaliumi išbuvo tik 100 dienų, tačiau Lietuvos taip ir neišvydo. Sunku pasakyti, ką tuomet išgyveno apgautasis valdovas, tačiau galima nuspėti, kad tai galėjo būti nemenka asmeninė šio žmogaus drama, kokias dažniausiai sukelia negrįžtami praradimai ar neišsipildžiusios svajonės. Tai galima spręsti ir iš Lietuvos Tarybos nario Petro Klimo prisiminimų apie susitikimą su vienu iš keturių Wilhelmo von Uracho sūnų. Pasak P. Klimo, ir pradėjus dešimčiai metų po 18-ųjų metų įvykių, nekarūnuoto karaliaus sūnus „romantiškai prisiminė tą lietuvišką savo ir savo tėvo epopėją. Tada jis jau mokęsis lietuvių kalbos, daug skaitęs apie Lietuvos praeitį, papročius, dainas ir nuoširdžiai pamilęs savo būsimąją šalį“.

Praūžus Lapkričio revoliucijai, hercogui nebeliko nieko kita, kaip pasinerti į mokslus. Jis studijavo geografiją, apsigynė daktaro disertaciją, tačiau gyvenimas jam buvo atseikėjęs nebedaug laiko: 1928-aisiais, sulaukęs 64 metų W. von Urachas mirė.

Tuo tarpu 1920 metų gegužės 15 dieną susirinkęs Steigiamasis Seimas paskalbė Lietuvą respublika. Monarchijos idėja pamažu grimzdo užmarštin. Net vienas iš pirmųjų derybininkų dėl valdovo kandidatūros ir aktyvus monarchijos propaguotojas J. Purickis, su patosu rašęs, jog Mindaugas I sukūrė Lietuvos valstybę, o Mindaugas II ją atkuria, vėliau, pradėjęs diplomato karjerą, vengė apie tai užsiminti net savo prisiminimuose.

Šiandien interneto diskusijų forumuose susibūrę istorijos mėgėjai vis dar padiskutuoja, kas būtų, jei Lietuva vis dėlto būtų tapusi įteisinta monarchija. Nuomonės įvairios: pradedant tuo, kad Lietuva būtų tapusi eiline Vokietijos kunigaikštyste, vėliau žeme o II Pasaulinio karo būtų patyrusi daug didesnius bolševikų žiaurumus ir netgi neatkūrusi nepriklausomybės, iki to, jog istorijos eigai toks žingsnis didesnės įtakos nebūtų turėjęs.

Abejonių nekelia tik viena – I Pasaulinio karo pabaigoje įsikūrusi nauja monarchija būtų tikras anachronizmas, nes Europoje tuo metu vyravo priešingos tendencijos. Jei iki I Pasaulinio karo tik trys valstybės - Prancūzija, Šveicarija ir Portugalija – buvo respublikos, tai šiandien, (įskaitant Vatikaną) Europoje turime tik 12 senas tradicijas išlaikiusių monarchijų.

Tai, kad monarchija nėra perspektyvi valstybės valdymo forma be abejo suprato ir dauguma Lietuvos valstybės tarybos narių. Tačiau jų valia šis keistas 100 dienų istorijos tarpsnis turėjo neabejotinos įtakos jaunos Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimui.

"Veidas", 2008-07-28 Nr. 30

Rugpjūčio 19, 2007

stopergo — Sun, 19 Aug 2007 08:46:20 +0000

10 val. ryto Šiauliai. Su žmona ilsimės svečiuose. Skambina mūsų namo Vilniuje kaimynas, ragelyje girdžių, kad braido po vandenį ir keikiasi. Po to ryšys išsijungia ir jis paskambina dar kartą. Paklausia, kur aš, kada grįšiu ir kad apliejo namus. Jis vandenį name išjungė, situacija nėra katastrofiška, bet pro mano buto langą mato, kad viduje plaukia daiktai (gyvename pirmame aukšte).

Grįžtam, į Vilnių apie 15 val. Atidarom namų duris ir matom vaizdus, kuriuos jūs galite pamatyti nuotraukų ir video skyrelyje. Aplietas visas butas, tačiau labaisia nukentėjo miegamasis, kuriame permirkusios gipsokartonio lubos nukrito ant grindų, lovos, sulaužė permirkusią dekoratyvinę dėžę, kurioje žmona laikė vestuvių suknelę ir kai kurias dovanas. Bet čia emocijos, kol kas mes iki alkūnių valymo darbuose.

Prasta nuotaika. Kaimynė atnešė karštų sumuštinių ir alaus. Suveikia, kaip dinamitas :) Smulkmenos yra svarbu ir jos veikia. Ačiū, Sigita.

Tvarkytis baigiame apie 23 val. Ir sugulame svetainėje.